Įspūdingo dydžio ir grožio piliakalnis, kurį puošia Andruškonių atodanga ir seni, kelis šimtus metų skaičiuojantys, ąžuolai, yra vienas gražiausių objektų Jonavos krašte. Dalis piliakalnio jau yra nuplauta Neries, erozija sparčiai tebevyksta palei visą piliakalnio ilgį, formuodama įspūdingą Andruškonių atodangą, nuo kurios atsiveria vaizdas į Neries slėnį ir salas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad piliakalnis nebuvo naudotas labai intensyviai. Tačiau piliakalnio dydis leidžia manyti, kad jis greičiausiai turėjo įtvirtintos karinės stovyklos paskirtį. Ant tokių piliakalnių lietuvių kariai galėjo ruoštis ir praktikuotis dideliems mūšiams, pavyzdžiui, Žalgirio mūšiui.

Legendomis ir mitais apipinti piliakalniai, primena protėvių istoriją, jų kovas ir pasiaukojimą. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Jonavos rajone priskaičiuojama 16 piliakalnių. Vienas gražiausių, įspūdingiausių ir pritaikytas lankymui yra Lokėnėlių piliakalnis.

Lokėnėlių piliakalnis, kartu su kitame Lokio upelio krante esančiu Gudžionių piliakalniu, kadaise sudarė piliakalnių kompleksą su gyvenviete tarp jų.  Didžioji dalis Lokėnėlių piliakalnio aikštelės ir dalis pylimo yra nuplauta Lokio upelio. Piliakalnis pritaikytas lankymui ir yra šeimų bei jaunimo pamėgta vieta visai netoli Jonavos.

Sena legenda pasakoja, kad labai seniai gyveno Lokių šeima. Mirus Lokiui, Lokė su dviem Lokiukais išėjo laimės ieškoti. Jiems beeinant, jaunesnysis Lokiukas išdykavo, slapstėsi, kol galiausiai visai pradingo. Atsisėdusi prie upelio su likusiu sūnumi Lokė ilgai laukė dingusio Lokiuko, bet jis negrįžo. Lokės sielvartas buvo toks didžiulis, kad nuo ilgo laukimo ji su Lokiuku virto kalnu. Žmonės vėliau pastebėjo, jog kalva panaši į susikuprinusią Lokę, priglaudusią prie savęs Lokiuką – mažesnę kalvelę. Taip ir atsirado šios vietos pavadinimas. 

Lokenėlių piliakalnį galima pasiekti važiuojant keliu Jonava-Ukmergė (4 km nuo Jonavos centro yra nuoroda piliakalnio link).

Šilų seniūnija, Jonavos raj.

Koordinatės: 55.094412, 24.329365

Koordinatės: X:6106631 Y:521119

Dubių piliakalnis, kitaip dar vadinamas Batarėja, įrengtas Šventosios dešiniojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Piliakalnis minimas ir Užupių vardu. Legenda pasakoja, kad piliakalnį kepurėmis supylę lietuvių kariai pergalei prieš Livonijos ordiną pažymėti. Platesnių archeologinių tyrinėjimų piliakalnyje nebuvo vykdyta, o pagal išorinius požymius piliakalnis datuojamas I tūkst. antrąja puse – II tūkst. pradžia.

Upninkų seniūnija, kurioje ir yra Dubių piliakalnis,  miškingiausia ir baltų kultūros paveldo objektais turtingiausia Jonavos rajono seniūnija. Keliaudami šios seniūnijos miško keliukais atrasite Dagilijonių pilkapynus, Dubių ir Padaigų piliakalnius, legendomis apipintą Neries ir Šventosios santaką, Lietavos upelį, įspūdingo grožio Perelozų sentikių Viešpaties kryžiaus rytų cerkvę.

Laukagalių piliakalnis dar vadinamas Milžinų kalnu, yra visai šalia Jonavos miesto, įrengtas dešiniajame Neries krante. Legenda pasakoja, kad piliakalnį supylę milžinai, o prancūzai jame užkasę pinigus...

Laukagalių piliakalnis priklauso vadinamųjų miniatiūrinių piliakalnių, kuriems būdingos nedidelės aikštelės ir palyginti stiprūs įtvirtinimai, grupei. Manoma, kad tokiuose piliakalniuose nebuvo nuolatos gyvenama. Juose įrengtose pilyse–slėptuvėse iškilus pavojui slėpdavosi aplinkiniai gyventojai.  Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Piliakalnis pasiekiamas pavažiavus Neries dešiniuoju krantu, slėnyje, už geležinkelio einančia Laukagalių gatve, 150 m pravažiavus aukštos įtampos liniją, paėjus apie 120 m per pievą į kairę.

Paberžės piliakalnis yra pačioje Šilų gyvenvietėje, įrengtas Beržankos upelio kairiajame krante. Piliakalnį šiaurės vakaruose, pietvakariuose ir pietryčiuose juosia upelio slėnis, šiaurės rytuose – gretima aukštuma. Piliakalnio šlaitai vidutinio statumo, iki 7 m aukščio, laiko ir ūkinės veiklos apardytas, išplokštinti jame esantys pylimai. Piliakalnis datuojamas XI–XV a.

Šiuo metu Paberžės piliakalnis tvarkomas ir prižiūrimas, per pylimus įrengti laiptai. Tai mėgstama vietos gyventojų poilsio ir švenčių vieta.

Koordinatės: 55.124276, 24.323437

Padaigų piliakalnis,  dar vadinamas Smailiakalniu, įrengtas Neries dešiniojo kranto slėnio krašte esančioje kalvoje. Piliakalnis apsuptas 15 m. pločio pylimu, kuris buvo apardytas karo metais iškastų apkasų.  Padaigų piliakalnis datuojamas I tūkst. Šiaurinėje papėdėje yra rasta gyvenvietės likučių.

Dar visai neseniai šis piliakalnis buvo apaugęs mišriu mišku, tačiau šiuo metu sutvarkytas ir prižiūrimas.  

Senos legendos pasakoja apie šioje vietoje paslėptą karstą su pinigais. Gal būt jums pavyks surasti šį lobį, o jei ir ne – pasigrožėti piliakalniu iš ties verta.

 Jei manote, kad Lietuvoje visi piliakalniai jau rasti – klystate. Lietuvos piliakalnių sąrašas vis pildomas ir jau artėja prie 1000 – ojo piliakalnio. 2015 m. Padaiguose atrasti du nauji piliakalniai ir dabar jų čia žinome jau tris.

Marčiakalniu vadinamas piliakalnis, esantis visai netoli kelio, bet apaugęs medžiais, daugelį metų buvo nepastebėtas. I -uoju tūkst. datuojamas piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kuris suformuotas Neries dešiniojo kranto slėnio ir Alkos ravelio. Gali būti, kad šis Alkos vardu vadinamas ravelis mena kadaise čia buvusią šventvietę.

Piliakalnių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kurią dabar iš visų pusių supa dirbami laukai. Yra išlikusi tik 12 x 6 m dydžio centrinė aikštelės dalis ir pylimai šiaurinėje pusėje, kita sunaikinta XIX a. pabaigoje ­ XX a., kasant karjerą. Aikštelė buvusi apjuosta 6 m pločio, 1,3 m gylio grioviu ir už jo supiltu 1 m aukščio nuo griovio dugno, 4 m pločio pylimu. Griovio liekanų matyti ir rytinėje bei pietinėje piliakalnio pusėse.

 Tai Išskirtinai graži vieta pasigrožėti Šventąja – Metelio rėva. Šioje Šventosios atkarpoje ramią upės tėkmę keičia pagreitėjusi srovė. Upė šioje vietoje itin akmenuota, sekli, natūraliais slenksčiais išmarginta. Ji daro vingį ir atveria nuostabaus grožio smėlėtą kranto atodangą. Puiki vieta pailsėti! 

Šventoji vidurupyje daugybę amžių žymėjo takoskyrą tarp skirtingus papročius ir tradicijas turinčių bendruomenių, buvo genčių skiriamoji riba. Ryškus skirtumas tarp rytų ir vakarų matosi žvelgiant į pilkapių tradiciją: rytiniame krante, taip pat ir Upninkų krašte, pilkapių paprotys labai paplitęs, o vakarinėje jie aptinkami retai. 

Vien Šventosios pavadinimas rodo, kad tai ypatinga, neliečiama, brangi upė. O kur dar padavimai apie Lietuvos krikštą ir ypatingų galių turintį Šventosios vandenį...

 Dagilionių pilkapiai supilti prie pat Šventosios kranto, toje vietoje, kur upė daro vingį ir pasipuošia stačiais šlaitais. Važiuojant senu, prie šimtus ar net tūkstantį metų skaičiuojančiu keliu, tiek vienoje, tiek kitoje jo pusėje galite pamatyti mūsų protėvių supiltus pilkapius, kuriuose senovės lietuviai laidojo sudegintų mirusiųjų palaikus. Pilkapio supylimas, bendruomenę telkiantis darbas ir apeiginis veiksmas. Dagilionių pilkapyne yra 13 pilkapių, kurių sampiliai 6 - 9 m. skersmens ir 03 – 1,5 m. aukščio. Šioje vietoje ištirti 4 pilkapiai. Kasinėjant buvo rastas smiltainio galąstuvas, geležiniai trinariai žąslai. Išlikę gana ryškūs kai kuriuos pilkapius juosiantys grioviai. Pagal rastus radinius pilkapiai datuojami IX – XI a.