Įspūdingo dydžio ir grožio piliakalnis, kurį puošia Andruškonių atodanga ir seni, kelis šimtus metų skaičiuojantys, ąžuolai, yra vienas gražiausių objektų Jonavos krašte. Dalis piliakalnio jau yra nuplauta Neries, erozija sparčiai tebevyksta palei visą piliakalnio ilgį, formuodama įspūdingą Andruškonių atodangą, nuo kurios atsiveria vaizdas į Neries slėnį ir salas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad piliakalnis nebuvo naudotas labai intensyviai. Tačiau piliakalnio dydis leidžia manyti, kad jis greičiausiai turėjo įtvirtintos karinės stovyklos paskirtį. Ant tokių piliakalnių lietuvių kariai galėjo ruoštis ir praktikuotis dideliems mūšiams, pavyzdžiui, Žalgirio mūšiui.

Jonavos kraštas nuo seno buvo pamėgtas dvarininkų – čia gyveno plati Jonavos įkūrėjų Kosakovskių giminė, Skarulių kaimo pavadinimas galimai kilęs nuo dvarą valdžiusių didikų Skorulskių pavardės, iš Kulvos apylinkių bajorų šeimos kilo garsus XVI a. šviesuolis Abraomas Kulvietis, netoli Žeimių esančiame dvarelyje gimė ir užaugo garsus architektas Vaclovas Michnevičius.

Tačiau iki šių dienų geriausiai yra išlikęs klasicistinio stiliaus Žeimių dvaras, kuriame paskutiniai Jonavos miesto įkūrėjų Kosakovskių giminės palikuonys gyveno iki pat II-ojo pasaulinio karo.

Žeimių dvaras pradėjo formuotis XV a. pab. – XVI a. pr. Žinoma, kad XVI a. Žeimius lygiagrečiai valdė Zavišos, Medekšos, Čechovičiai. XVIII a. pr. Žeimių dvaro sodybą paveldėjo Dominykas Medekša - žymus LDK valstybinis veikėjas, Radvilų politinis rėmėjas, Kauno pakamoris. XVIII a. antrojoje pusėje jis pradėjo Žeimių dvaro mūrinio ansamblio statybą. Iš šio laikotarpio išlikusi koplyčia, skirta Dominyko Medekšos sūnaus Teodoro, Baro konfederato, žuvusio 1768 m. ties Višakio Rūda, atminimui įamžinti. 1780 m. Dominykas Medekša Žeimių dvaro sodybą pardavė vyskupui Juozapui Kazimierui Kosakovskiui. Šis dvaras didikų Kosakovskių giminei priklausė iki pat II – ojo pasaulinio karo metų, kaip 1941 m. buvo nacionalizuotas. Valdant Kosakovskiams apie 1830 - 1840 m. senieji dvaro rūmai buvo rekonstruoti ir perstatyti klasicizmo stiliumi. XX a. pr. Žeimių dvaras vėl buvo remontuotas. Rūmų rytinėje pusėje buvo pastatyti laiptai į antrą aukštą, išnyko senieji svirnai, klojimai, pastatytas naujas kumetynas, siloso bokštas. Po dvaro nacionalizavimo, jame buvo įrengti butai. 1956-1965 m. čia veikė Žemės ūkio technikumas. Vėliau dvare buvo įrengtos Žeimių mokyklos pradinukų klasės ir bendrabutis. Kurį laiką jame veikė ir siuvykla. Atgimimo metais kurį laiką dvaro pastatai buvo apleisti. Šiuo metu dvaro sodyba priklauso menininkui Domui Noreikai. Joje veikia Aikas Žado laboratorija, kviečianti į kultūrinius renginius, meno parodas ir instaliacijas.

Jonava keliautojams gali pasiūlyti ne vieną skambaus pavadinimo gyvenvietę - Šveicariją, Paryžių, Londoną, Veneciją! Tai puiki galimybė apkeliauti „Europą“ vos per kelias valandas. Taigi į Paryžių ar Veneciją galite pasikviesti visą šeimą, senelius ir draugus! O gal čia atvykti medaus mėnesiui!? Išradingiausi čia pasidaro įspūdingas fotosesijas, surengia žygius.

Lietuviškų gyvenviečių pavadinimai – vieniems sukelia šypsnį, kitus priverčia bent akimirką  pasvajoti, tačiau abejingų nepalieka! Tokie pavadinimai vietovėms buvo suteikti dar prieš šimtus metų, šias apylinkes valdžiusių dvarininkų.

ŠVEICARIJA – gyvenvietė, seniūnijos centras, vos keli kilometrai nuo Jonavos, išsiskirianti nuostabiu gamtos grožiu, kuri praeityje garsėjo savo dvarais. Šiandien, gražaus miško pašonėje, prie tyvuliuojančio tvenkinio įsikūrusioje gyvenvietėje, jūs galite pajusti Šveicarijos dvasią.

Koordinatės: 55.048041, 24.256920

Koordinatės: X:6101848 Y:516099

PARYŽIUS – mažas kaimelis ant Neries kranto. Čia galėsite pastebėti išlikusius Varpių akmens amžiaus stovyklos pėdsakus. Pasivaikščiojus po apylinkes, pamatysite unikalų miškų bruožą – tai medžiais neapaugę smėlynų plotai.

Koordinatės: 55.045671, 24.231300

Koordinatės X:6101042 Y:514914

LONDONAS - šis kaimelis yra miško kirtavietėje, netoli Neries, kurią vietiniai londoniečiai vadina Temze. Šis Londonas turi vos kelias sodybas. Važiuojant link kaimo automagistrale yra įrengtas kelrodis, žymintis abiejų Londonų kryptis.

Koordinatės: 55.045671, 24.231300

Koordinatės: X:6098304 Y:511346

VENECIJA – kelių sodybų kaimas ant Neries upės kranto, netoli Ruklos gyvenvietės. Sakoma, kad ir pavadinimas galėjo kilti dėlto, kad šią vietą dažnai apsemdavo pavasariniai potvyniai. Venecija jus pakerės Neries upės vaizdais.

Koordinatės: 55.0755951, 24.3602886

Koordinatės: X:6102854 Y:522431

Legendomis ir mitais apipinti piliakalniai, primena protėvių istoriją, jų kovas ir pasiaukojimą. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Jonavos rajone priskaičiuojama 16 piliakalnių. Vienas gražiausių, įspūdingiausių ir pritaikytas lankymui yra Lokėnėlių piliakalnis.

Lokėnėlių piliakalnis, kartu su kitame Lokio upelio krante esančiu Gudžionių piliakalniu, kadaise sudarė piliakalnių kompleksą su gyvenviete tarp jų.  Didžioji dalis Lokėnėlių piliakalnio aikštelės ir dalis pylimo yra nuplauta Lokio upelio. Piliakalnis pritaikytas lankymui ir yra šeimų bei jaunimo pamėgta vieta visai netoli Jonavos.

Sena legenda pasakoja, kad labai seniai gyveno Lokių šeima. Mirus Lokiui, Lokė su dviem Lokiukais išėjo laimės ieškoti. Jiems beeinant, jaunesnysis Lokiukas išdykavo, slapstėsi, kol galiausiai visai pradingo. Atsisėdusi prie upelio su likusiu sūnumi Lokė ilgai laukė dingusio Lokiuko, bet jis negrįžo. Lokės sielvartas buvo toks didžiulis, kad nuo ilgo laukimo ji su Lokiuku virto kalnu. Žmonės vėliau pastebėjo, jog kalva panaši į susikuprinusią Lokę, priglaudusią prie savęs Lokiuką – mažesnę kalvelę. Taip ir atsirado šios vietos pavadinimas. 

Lokenėlių piliakalnį galima pasiekti važiuojant keliu Jonava-Ukmergė (4 km nuo Jonavos centro yra nuoroda piliakalnio link).

Šilų seniūnija, Jonavos raj.

Koordinatės: 55.094412, 24.329365

Koordinatės: X:6106631 Y:521119

Panašių upelių Lietuvoje šimtai, tačiau šis ypatingas. Manoma, kad Lietavos upelis, dešinysis Neries intakas, davė vardą Lietuvai. Upelis yra 30 km nuo Kernavės – pirmosios Lietuvos sostinės. Pagal vyraujančią teoriją Lietuvos vardas kildinamas išhidronimo, susijusio su žodžiu lieti. Šios teorijos autorius – kalbininkas Kazimieras Kuzavinis. Anot jo, pradžią Lietuvos vardui ir davė Lietava.

Lietava išteka iš Lietaukos/Lietavos raisto (tiksliau, iš Krivickienės aukštapelkės, telkšančios piečiau Musninkų−Upninkų kelio, iškart į vakarus nuo Jonavos rajono ribos su Širvintų rajonu), aukštupyje ir vidurupyje teka į vakarus (daugiausia per Upninkų seniūnijos pietinės dalies kaimų laukus), žemupyje − į pietvakarius (per Gegužinės mišką), įteka į Nerį piečiau Arnotiškių. Šioje vietoje yra sutvarkytas priėjimas prie upelio, pastatytas koplytstulpis, vietos gyventojų įrengtas tiltukas, galima atsigerti vandens iš šaltinio, trykštančio į Lietavos upelį.

Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia - tai vienas gražiausių Jonavos rajono objektų, puošiantis Žeimių miestelio centrą. Pirmoji Romos katalikų bažnyčia Žeimiuose buvo pastatyta dvarininkų Zavišų apie 1522 metus. Nuo tų laikų ji ne kartą nukentėjusi ir perstatyta. Dabartinę neogotikinio stiliaus bažnyčią suprojektavo ir savo gimtinei padovanojo iš šių apylinkių kilęs architektas Vaclovas Michnevičius. Naujoji bažnyčia pašventinta 1906 m. Jai paliktas senosios bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulas. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia labai nukentėjo. 1915 m. traukdamasi rusų kariuomenė užminavo bokštus. Sprogimo metu buvo stipriai apgadintas pietinis bokštas, subyrėjo vargonai, išdužo 53 vitražiniai langai. Rusų kariuomenė išgabeno varpus, kurių nepavyko atgauti. Nauji varpai buvo išlieti tik 1938 m.  Po I-ojo pasaulinio karo bažnyčia buvo atstatyta.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia yra grakščių formų, su smailiaarkiais langais, dviem smailiais bokštais. Daugelį bažnyčios altorių didingoje trijų navų jos vidinėje erdvėje sukūrė žeimietis Augustinas Meslinas. Didžiajame altoriuje yra aptaisais dengtas maloningasis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, gausiai papuoštas votais.

Bene svarbiausi Žeimių bažnyčios šventoriaus pastatai trys koplytėlės – kriptos. Jose palaidoti grafų Kosakovskių ir dvarininkų Nelovickų artimieji. Šventoriuje palaidotas ir pats architektas Vaclovas Michnevičius ir kiti kraštui ir bažnyčiai nusipelnę žmonės.

 Prieš pat bažnyčią, Žeimių miestelio centre yra kraštiečiui skulptoriui Konstantinui Bogdanui skirtas skveras, netoli skvero ir K. Bogdano, K. Krasausko ir A. Narkevičiaus sukurtas paminklas bažnyčios architektui Vaclovui Michnevičiui. Šalia bažnyčios esančiame seniūnijos pastate įkurtas memorialinis skluptoriaus K. Bogdano muziejus.

Abraomo Kulviečio obeliskas – paminklas Lietuvos raštijos pradininkui.

Iš Jonavos rajone esančios Kulvos apylinkių kilo žymiausias XVI a. Lietuvos šviesuolis, lietuviškosios raštijos pradininkas – Abraomas Kulvietis. Visai netoli nuo Kulvos, vienoje iš aukščiausių Jonavos rajono vietų, 117 m. virš jūros lygio, Abraomo Kulviečio atminimui pastatytas obeliskas (architektas K. Gibavičius).

Abraomas Kulvietis (apie 1510 – 1545) – viena iš ryškiausių ir labiausiai išsilavinusių XVI a. asmenybių. Jis mokėsi net 5 Europos universitetuose, mokėjo 5 kalbas, Vilniuje buvo įsteigęs pirmąją aukštesniąją mokyklą, o nuo persekiojimų pabėgus į Karaliaučių, prisidėjo prie Karaliaučiaus universiteto steigimo. Abraomo Kulviečio palikimas -  pirmasis Reformacijos tekstas Lietuvoje „Tikėjimo išpažinimas“ (Confessio fidei), laiškas karalienei Bonai Sforzai, kuriame jis išdėstė savo konfesines ir patriotines pažiūras, taip pat jo versta giesmė „Pagarbints būki ir pačestavotas“, kuri buvo išspausdinta 1570 m. išleistame Martyno Mažvydo giesmyne.

PERELOZŲ VIEŠPATIES KRYŽIAUS CERKVĖ – IŠDIDI GRAŽUOLĖ STŪKSANTI UPNINKŲ MIŠKE

Sentikiai – senosios stačiatikybės tradicijų ir apeigų saugotojai. XVII amžiuje patriarchas Nikonas pradėjo Rusijos stačiatikių bažnyčios reformas. Dalis bažnyčios dvasinių lyderių ir pasauliečių nepritarė reformoms. Įvyko Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas. Senojo tikėjimo puoselėtojai, nepritarę naujovėms, laikui bėgant imti vadinti sentikiais. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių. Dėl pasipriešinimo reformai Rusijos stačiatikių bažnyčia senųjų apeigų šalininkus prakeikė, sentikiai pradėti persekioti, todėl jie kėlėsi į kitus kraštus.

Kada šiose vietovėse pradėjo gyventi pirmieji sentikiai nėra aišku. Senoji Perelozų cerkvė minima 1827 m. rusų Lietuvoje surašyme: ,,I. Kosakovskio dvaro Liukonyse žemėje gyvena daug rusų šeimų, kurios turi savo namus ir verčiasi žemdirbyste, o Perelozų kaime netgi yra cerkvė su bendruomenės namu, taip pat žmonių išrinktu šventiku. Tai rodo, kad šiame kaime sentikiai gyvena jau labai seniai.“. XIX a. II pusėje cerkvė ir bendruomenės namai sudegė. 1905 m. ant senų akmeninių pamatų pastatyta nauja medinė Viešpaties Kryžiaus cerkvė su bizantiniu bokštu ir varpine. Sovietmečiu kolektyvizacija paspartino gyventojų kėlimąsi į miestus bei miestelius ir kaimas ištuštėjo. 1980 m. cerkvėje nebebuvo laikomos pamaldos, pastatas neprižiūrimas. 1984 m. parapija panaikinta. Nors kaime nebėra gyventojų, cerkvė atgijo po visą Lietuvą išsibarsčiusių išeivių iš Perelozų dėka. Per kelis metus cerkvė suremontuota, čia periodiškai vyksta pamaldos. Šie maldos namai yra vieni iš gražiausių ir įspūdingiausių Lietuvoje.

Perelozų sentikių bendruomenė buvo ir yra uždara. Perelozų Sentikių Religinės bendruomenės pirmininkas Michailas Rybakovas pasakojo, kad šios bendruomenės nariai iki šiol meldžiasi ir gieda tik senąja slavų kalba, yra bepopiai, t.y., nepripažįsta dvasinės valdžios ir hierarchijos. Bendruomenė, anot M. Rybakovo, išsirenka taip vadinamą vyriausiąjį, kuris gali atlikti apeigas. Bendruomenė taip pat laikosi senųjų tradicijų, gyvena pagal specialų kalendorių, kuris nurodo, kada reikia laikytis pasninko, kada melstis.

Šalia kaimo, prie Lietavos upelio, yra prižiūrėtos Perelozų bendruomenės kapinės, kaip manoma, gyvuojančios nuo XVIII a.

Dubių piliakalnis, kitaip dar vadinamas Batarėja, įrengtas Šventosios dešiniojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Piliakalnis minimas ir Užupių vardu. Legenda pasakoja, kad piliakalnį kepurėmis supylę lietuvių kariai pergalei prieš Livonijos ordiną pažymėti. Platesnių archeologinių tyrinėjimų piliakalnyje nebuvo vykdyta, o pagal išorinius požymius piliakalnis datuojamas I tūkst. antrąja puse – II tūkst. pradžia.

Upninkų seniūnija, kurioje ir yra Dubių piliakalnis,  miškingiausia ir baltų kultūros paveldo objektais turtingiausia Jonavos rajono seniūnija. Keliaudami šios seniūnijos miško keliukais atrasite Dagilijonių pilkapynus, Dubių ir Padaigų piliakalnius, legendomis apipintą Neries ir Šventosios santaką, Lietavos upelį, įspūdingo grožio Perelozų sentikių Viešpaties kryžiaus rytų cerkvę.

Ar prisimenate, kada paskutinį kartą vaikščiojote basomis? Ar išdrįstumėte bent keletui minučių nusiauti patogius laisvalaikio batus ir žengti kankorėžių taku, o paskui pasimurgdyti molio klampynėje? Jūsų pėdų laukia rimtesnis iššūkis miške, mediniais kuolais pakilus virš minkštų samanų paklotės! Survilų sodyba kviečia Jus pasivaikščioti BASAKOJŲ TAKU ir sužinoti, ką reiškia molio klampynė, šiaudai, mediniai stulpai, akmenys ir ežiukai po kojomis. 2 kilometrų Basakojų taką sudaro daugiau nei 10 skirtingų dangų. Šis potyris privers nusišypsoti ar suspigti iš netikėtumo kiekvieną nutolusį nuo gamtos šiuolaikinį žmogų. Ši pramoga ypatingai patinka vaikams,

Survilų sodyboje taip pat veikia laipiojimo bokštas, disko golfo ir futbolo golfo parkas, sodyboje galima užsisakyti nakvynę, pirtį ar kubilą.

Pirmą medinę bažnyčią Bukonyse pastatė vietos dvarininkas Juozapas Hoppenas apie 1787 metus.  Mūrinė bažnyčia pastatyta 1829 m.  Bažnyčia - tinkuoto mūro,  klasicistinė, stačiakampio plano, vienabokštė.  Šventoriaus tvora iš akmenų mūro. XX amžiaus pradžioje, 1916–1917 m., bažnyčia buvo atnaujinta. Bukonių bažnyčios planą 1913 m. buvo parengęs žymus Lietuvos bažnyčių statytojas, inžinierius architektas Vaclovas Michnevičius.

Priešais šią bažnyčią yra mūriniai tinkuoti šventoriaus vartai su arkine anga ir frontonu su niša skluptūrai. Vartuose yra išlikę XIX a. du ornamentuoti geležiniai kryžiai.

Bažnyčios šventoriuje iš žemių buvo iškeltas didžiulis akmuo, kuris žymėjo bažnyčios įkūrėjo, dvarininko Juozapo Hoppeno kapą.

Akmeninė Upninkų bažnyčia, skirtingai nei įprasta maldos namams, stovi ne pačiame Upninkų gyvenvietės centre, o kiek atokiau nuo jos – prie pat Šventosios upės. XIX a. Upninkus ypatingai siaubė gaisrai. Sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visi kiti kaimo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Po didžiojo gaisro išliko vienintelis pastatas – akmeninis grūdų sandėlis, kurį dvarininkas padovanojęs bažnyčios reikmėms. Gyventojai nebenorėję kurtis gaisravietėje, išsikraustė toliau nuo buvusio centro, o klasicistinės stilistikos bažnyčia, įrengta senajame sandėlyje, liko Šventosios upės slėnyje.

Prie Noteros upelio įsikūrusi gyvenvietė Panoteriai žinoma nuo XV a. Joje pastačius koplyčią, gyvenvietė imta vadinti Koplyčiomis. Senieji maldos namai iki šių dienų neišliko. Dabartinė Panoterių Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia pastatyta tik 1994 m. Tai dvibokštė, plytų mūro bažnyčia.  Išvaizda ji primena neogotikinio stiliaus bažnyčią, o su bokštu yra 27 metrų aukščio. Bažnyčios lubos arkinės. Jos apdaila medinė, medinis ir didysis altorius.  Šventorių puošia išlikę XIX-XX a. sandūros neogotikiniai vartai.

Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 

Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia Kulvoje buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Dabar vienoje seniausių Jonavos rajono gyvenviečių galima pamatyti tik bažnyčios bokštą su sienų fragmentais. Maldos namai ypatingai nukentėjo per karo audras. 1944 m. Kulvos bažnyčioje buvo įsitvirtinę vokiečiai, tad priartėjus fronto linijai, bažnyčia buvo apšaudyta ir padegta. Per karą nukentėjusios bažnyčios varpinė buvo atnaujinta 2015 metais. Užkonservavus senosios bažnyčios griuvėsius, pamaldos vyksta klebonijoje. Kulvos bažnyčios šventoriuje stovi Kulvos Daunoravičių  mauzoliejinė koplyčia.

Tai raudonų plytų mūro su bokštu - sentikių cerkvė, stovinti visai šalia Jonavos miesto. 
XVIII a. Rimkuose įsikūrė sentikiai. Tuomet kaimas priklausė Vilniaus vaivadijai. Tai buvo vienas seniausių rusų centrų Lietuvoje iki pat 1795 metų. Nuo XVIII a. pabaigos minima cerkvė. XIX a. kaimas buvo Kauno apskrityje. 1806 m. gyventojai išsipirko žemę ir tapo laisvais žemdirbiais, čia gyveno apie 300 žmonių. XIX a. nuslopinus Degučių parapiją Rimkai tapo sentikių centru Kauno gubernijoje.

XX a. pradžioje parapijai priklausė bent 1000 tikinčiųjų, nors Rimkuose gyveno 415 žmonių. Apie 1900 m. pastatyta nauja mūrinė Rimkų Dievo Motinos Gimimo cerkvė. XX a. tarpukariu parapija buvo viena didžiausių Lietuvoje, 1937 m. joje buvo 2140 tikinčiųjų. Sovietų valdžia parapiją įregistravo 1948 m. liepą. 1994–1997 m. suremontuota cerkvė.

Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė stovi Užusalių kaime. Cerkvės atsiradimas šioje vietoje susijęs su lietuvių rusinimo politika po 1863 m. sukilimo, kadangi vietos gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime. Netoli Užusalių įvyko didelės kautynės, kurias pralaimėjus dauguma gyventojų buvo ištremti, o į jų vietą atkelti rusai. Kiek vėliau, 1866 m. rusų valdžia pastatė mūrinę cerkvę su keliais bokštais, įsteigė mokyklą, kuriai pastatyti erdvūs namai. Rusai Užusalius vadino Aleksandrovskaja Sloboda.  

Laukagalių piliakalnis dar vadinamas Milžinų kalnu, yra visai šalia Jonavos miesto, įrengtas dešiniajame Neries krante. Legenda pasakoja, kad piliakalnį supylę milžinai, o prancūzai jame užkasę pinigus...

Laukagalių piliakalnis priklauso vadinamųjų miniatiūrinių piliakalnių, kuriems būdingos nedidelės aikštelės ir palyginti stiprūs įtvirtinimai, grupei. Manoma, kad tokiuose piliakalniuose nebuvo nuolatos gyvenama. Juose įrengtose pilyse–slėptuvėse iškilus pavojui slėpdavosi aplinkiniai gyventojai.  Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Piliakalnis pasiekiamas pavažiavus Neries dešiniuoju krantu, slėnyje, už geležinkelio einančia Laukagalių gatve, 150 m pravažiavus aukštos įtampos liniją, paėjus apie 120 m per pievą į kairę.

Paberžės piliakalnis yra pačioje Šilų gyvenvietėje, įrengtas Beržankos upelio kairiajame krante. Piliakalnį šiaurės vakaruose, pietvakariuose ir pietryčiuose juosia upelio slėnis, šiaurės rytuose – gretima aukštuma. Piliakalnio šlaitai vidutinio statumo, iki 7 m aukščio, laiko ir ūkinės veiklos apardytas, išplokštinti jame esantys pylimai. Piliakalnis datuojamas XI–XV a.

Šiuo metu Paberžės piliakalnis tvarkomas ir prižiūrimas, per pylimus įrengti laiptai. Tai mėgstama vietos gyventojų poilsio ir švenčių vieta.

Koordinatės: 55.124276, 24.323437

Padaigų piliakalnis,  dar vadinamas Smailiakalniu, įrengtas Neries dešiniojo kranto slėnio krašte esančioje kalvoje. Piliakalnis apsuptas 15 m. pločio pylimu, kuris buvo apardytas karo metais iškastų apkasų.  Padaigų piliakalnis datuojamas I tūkst. Šiaurinėje papėdėje yra rasta gyvenvietės likučių.

Dar visai neseniai šis piliakalnis buvo apaugęs mišriu mišku, tačiau šiuo metu sutvarkytas ir prižiūrimas.  

Senos legendos pasakoja apie šioje vietoje paslėptą karstą su pinigais. Gal būt jums pavyks surasti šį lobį, o jei ir ne – pasigrožėti piliakalniu iš ties verta.

 Jei manote, kad Lietuvoje visi piliakalniai jau rasti – klystate. Lietuvos piliakalnių sąrašas vis pildomas ir jau artėja prie 1000 – ojo piliakalnio. 2015 m. Padaiguose atrasti du nauji piliakalniai ir dabar jų čia žinome jau tris.

Marčiakalniu vadinamas piliakalnis, esantis visai netoli kelio, bet apaugęs medžiais, daugelį metų buvo nepastebėtas. I -uoju tūkst. datuojamas piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kuris suformuotas Neries dešiniojo kranto slėnio ir Alkos ravelio. Gali būti, kad šis Alkos vardu vadinamas ravelis mena kadaise čia buvusią šventvietę.

Piliakalnių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kurią dabar iš visų pusių supa dirbami laukai. Yra išlikusi tik 12 x 6 m dydžio centrinė aikštelės dalis ir pylimai šiaurinėje pusėje, kita sunaikinta XIX a. pabaigoje ­ XX a., kasant karjerą. Aikštelė buvusi apjuosta 6 m pločio, 1,3 m gylio grioviu ir už jo supiltu 1 m aukščio nuo griovio dugno, 4 m pločio pylimu. Griovio liekanų matyti ir rytinėje bei pietinėje piliakalnio pusėse.

 Tai Išskirtinai graži vieta pasigrožėti Šventąja – Metelio rėva. Šioje Šventosios atkarpoje ramią upės tėkmę keičia pagreitėjusi srovė. Upė šioje vietoje itin akmenuota, sekli, natūraliais slenksčiais išmarginta. Ji daro vingį ir atveria nuostabaus grožio smėlėtą kranto atodangą. Puiki vieta pailsėti! 

Šventoji vidurupyje daugybę amžių žymėjo takoskyrą tarp skirtingus papročius ir tradicijas turinčių bendruomenių, buvo genčių skiriamoji riba. Ryškus skirtumas tarp rytų ir vakarų matosi žvelgiant į pilkapių tradiciją: rytiniame krante, taip pat ir Upninkų krašte, pilkapių paprotys labai paplitęs, o vakarinėje jie aptinkami retai. 

Vien Šventosios pavadinimas rodo, kad tai ypatinga, neliečiama, brangi upė. O kur dar padavimai apie Lietuvos krikštą ir ypatingų galių turintį Šventosios vandenį...

 Dagilionių pilkapiai supilti prie pat Šventosios kranto, toje vietoje, kur upė daro vingį ir pasipuošia stačiais šlaitais. Važiuojant senu, prie šimtus ar net tūkstantį metų skaičiuojančiu keliu, tiek vienoje, tiek kitoje jo pusėje galite pamatyti mūsų protėvių supiltus pilkapius, kuriuose senovės lietuviai laidojo sudegintų mirusiųjų palaikus. Pilkapio supylimas, bendruomenę telkiantis darbas ir apeiginis veiksmas. Dagilionių pilkapyne yra 13 pilkapių, kurių sampiliai 6 - 9 m. skersmens ir 03 – 1,5 m. aukščio. Šioje vietoje ištirti 4 pilkapiai. Kasinėjant buvo rastas smiltainio galąstuvas, geležiniai trinariai žąslai. Išlikę gana ryškūs kai kuriuos pilkapius juosiantys grioviai. Pagal rastus radinius pilkapiai datuojami IX – XI a.

Šiame prie Jonavos įsikūrusiame vienkiemyje gyveno ir kūrė trys kartos žinomų XX a. menininkų: žymiausias lietuvių ekspresionistas Antanas Samuolis, žaislų meistrė ir knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė, jos sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius. Sodyboje veikia memorialinis muziejus, vyksta menininkų plenerai, amatų stovyklos, išskirtinės edukacinės programos, kurių metu lankytojams siūloma pasidaryti mistinius žaisliukus – šlamučius.

Dėl sodybos lankymo kreiptis į Jonavos krašto muziejų tel.: 8 349 52335 arba e.paštu: jonavosmuziejus@gmail.com